- mosterėti
- mósterėti, -ėja (-ia J, -i), -ėjo; [K] žr. mostelėti:
1. Karvė su ragu mósterėjo, t. y. pamieravo duoti J. Tas kvailys mosterėjo – prasiskyrė vandenys, o jis sausu keliu perjojo per jūres BsPIV239. Vienas turėjo tokį kardą, kad su juom mosteria, tai jau kiti visi negyvi BsMtI12. | prk.: Mósterė[jo] [dalgiu] (truputį pašienavo), tai vėl ilsisi Lp.
2. Mirgu ant ko arba kam pamoju, mosteriu SD157. Su pirštu mósterėjau, kad daug nešnekėtum J. Ans ranka mósterės, tad gali jau eiti Mšk. Mosterėjo tada ant tavorščių savo, kurie buvo kitoj eldijoj, kad jiems ateitų padėt Ch1Luk5,7.
◊ rankà mósterėti (į ką, ant ko) niekais nuleisti, nekreipti dėmesio: Ant visko mósterėjo ranka J.Jabl.
Dictionary of the Lithuanian Language.